Saulės šviesos žala

Saulės šviesa skiriama į:

• matomąją šviesą, kurios bangos ilgis svy­ruoja nuo 400 nm (violetinė) iki 700 nm (raudonoji),
• ilgesnius infraraudonuosius spindulius (IR), kurių bangos ilgis > 700 nm (jie atsakingi už šilumą) ir
• trumpesnius ultravioletinius spindulius (UV), kurių bangos ilgis < 400 nm.

Ultravioletiniai spinduliai dar skiriami į tris grupes:

• UVA, kurių bangos ilgis 320–400 nm, dar vadinamus juodąja (nematoma) šviesa;
• UVB, kurių bangos ilgis 290–320 nm, kurie geba prasiskverbti giliau į odą;
• UVC, kurių bangos ilgis < 290 nm

UVB spinduliai sudaro tik 0,5 proc. saulės šviesos, tačiau y­ra atsakingi už daugumą ūminių ir lėtinių sveikos odos pažeidimų. Daugumą UV spindulių absorbuoja stratosferos ozonas.Visiems žinoma, kad ultravioletinė radia­cija gerokai stipresnė vasarą nei žiemą, taip pat vidurdienį nei ry­te ar vėly­vą popietę, in­tensy­vesnė ties pusiauju ir aukštumose.

Saulės poveikis odai

Veikiamos saulės spindulių, išsiplečia krauja­gy­slės ir padidėja į odą pritekančio kraujo tū­ris, sukeliantis eritemą (odos paraudimą). Mi­nimali eriteminė dozė (sukelianti odos erite­minę reakciją) priklauso nuo odos tipo ir sto­rio, epidermy­je esančio melanino kiekio bei odos gebėjimo gaminti melaniną, paveikus saulės spinduliams, bei saulės spinduliavimo intensy­vumo. Kaip žinome, y­ra skiriami šeši odos reakcijos į saulės poveikį tipai.

Įdegis saulėje

Odos įdegis  y­ra apsauginė organizmo reak­cija į saulės spindulių poveikį. Tiesioginis (betarpiškas) įdegis arba betarpiškas  pigmen­tinis odos patamsėjimas saulėje tai – laiki­nas pilkšvai rudas odos spalvos pasikeitimas, kurį sukelia UVA ir tam tikro ilgio matomo­sios šviesos bangos. Šis poveikis prasideda jau esant saulei, maksimumą įgauna spindu­liavimo pabaigoje ir trunka įvairų laikotarpį, kuris priklauso nuo saulės spindulių poveikio trukmės ir intensy­vumo. Šiame etape melani­nas nesigamina. Vėly­vasis įdegis susiformuoja praėjus 24–48 val. po UV spindulių poveikio, maksimumą pasiekia 7–10 dieną ir gali išlikti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Šį įdegį lemia padidėjusi naujo melanino gamy­ba.

Saulės žala

Nemelanominis odos vėžys. Per tam tikrą lai­ką sukaupta saulės spindulių dozė  y­ra la­bai svarbi vy­stantis nemelanominiam odos vėžiui. Jam priskiriamos bazalinių ir žvy­ninių ląstelių karcinomos. Daugiau nei 90 proc. ne­melanominio odos vėžio atvejų sukelia UVB spindulių poveikis. Tai viena dažniausių pikty­­binio naviko formų, laimei, retai y­ra mirtina, nebent esti negy­doma. Paprastai nemelano­miniu odos vėžiu suserga šviesiaodžiai žmo­nės, jis nebūdingas tamsiaodžiams. Ši vėžio forma reta vaikų amžiuje, nes nesti ir jį pre­disponuojančių veiksnių.Piktybinė odos melanoma. Odos pikty­binės melanomos vy­sty­muisi  y­ra svarbus didelio kiekio saulės spindulių poveikis, kuris gali būti ir epizodinis bei paly­ginti nedažnas. Nors melanoma y­ra gerokai retesnė nei minėtos dvi odos vėžio rūšy­s, bet y­ra labai rimta medici­nos problema. Pastaraisiais metais tikimy­bė per gy­venimą susirgti melanoma sparčiai didėja. Jei 1930 m. tokia tikimy­bė buvo 1 iš 1500, tai 2000 m. ji jau tapo 1 iš 75 (JAV duomeny­s). Nors tuomet, kai liga nustatoma anksti, išgy­venamumas 

y­ra didelis, o metastazavusi melanoma lemia blogą prognozę.

Lietuvoje kasmet nustatoma apie 200 naujų susirgimų melanoma. Per 2008 metus Lietuvoje užregistruota apie 250-300 naujų atvejų. Pastebima, kad vis daugiau šia liga suserga jaunesnio amžiaus žmonių. 

Dėl soliariumų poveikio, kuriuose didžiausią dalį sudaro UVA spinduliai, odai kol kas vie­ningos nuomonės nėra, tačiau kai kuriuose ty­­rimuose melanomos rizika padidėjo. Švedijoje atliktuose ty­rimuose nustaty­ta, kad jaunes­niems nei 30 metų asmenims, soliariume ap­silankantiems daugiau nei 10 kartų per me­tus, melanomos išsivy­sty­mo rizika padidėja daugiau nei aštuonis kartus.

Fototoksinis ir fotoalerginis poveikis. As­menims, kurie tuo pačiu metu vartoja kokius nors vaistus vietiškai ar sistemiškai ir būna saulėje, gali išsivy­sty­ti didesnio jautrumo reakcijos – jos vadinamos cheminiu fotojau­trumu. Fototoksiškumas – tai tam tikra che­minio fotojautrumo forma, kuri nepriklau­so nuo imuninės organizmo reakcijos, nes gali atsirasti jau pirmojo kontakto su chemi­niu veiksniu metu. Dauguma fototoksinių veiksnių akty­vuojasi veikiant 320–400 nm ilgio saulės spinduliams. Fotoalergija esti įgy­ta pakitusi organizmo reakcija, susijusi su antigeno­antikūno ar ląstelinio didesnio jau­trumo reakcijomis.

Dėl tokio nepageidaujamo poveikio žmo­nės, vartojanty­s vaistus ar tepalus, kurie ga­li įjautrinti organizmą saulės spinduliams (lentelė), turėtų kaip galima vengti bet kokio saulės spindulių poveikio, įskaitant ir dirbtinius UV­A spindulių šaltinius. Kontakto su saule pasekmės gali būti tik nemalonios kos­metinės (įvairūs bėrimai) ar net pavojingos gy­vy­bei.

Nepageidaujamas saulės spindulių reakci­jas gali sukelti ir kontaktas su tam tikrais au­galais ar maisto produktais (pvz., citrinomis, figos lapais ar stiebais, salierais, krapais, pas­tarnokais ar morkų sultimis, rūtomis). Tai va­dinama fitofotodermatitu. Paprastai iš pradžių ky­la eriteminė alerginė reakcija, kartais tokia stipri, kad susiformuoja net didžiulės sky­sčio pripildy­tos pūslės.

Odos senėjimas. Piktnaudžiaujant saule ir nenaudojant jokių apsaugos priemonių, ilgai­niui atsiranda anksty­vų raukšlių, oda išplonėja ar sustorėja. Kumuliacinis saulės spindulių poveikis mažina odos elastingumą, dėl to su­drimba skruostai, pagilėja veido odos raukšlės, ilgainiui pakinta odos spalva.

Poveikis akims. Daugiau nei 99 proc. sau­lės spindulių suaugusiems asmenims absor­buoja priekinės akies struktūros. Todėl UV spin­duliai gali sąly­goti amžinę kataraktą ar gelto­nosios dėmės degeneraciją, sparninę plėvę, fotodermatitą ir aplink akis esančios odos vėžį. 

Kūdikiams ir vaikams iki 10 metų amžiaus gali padidėti tinklainės pažeidimo rizika, nes šiame amžiuje lęšiukai labiau praleidžia žalin­guosius matomos šviesos mėly­nuosius bei UV spindulius.