Žmonės yra nuolat veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės, kurią skleidžia įvairūs šaltiniai – kosminė spinduliuotė, radionuklidai, esantys grunte, maiste, geriamajame vandenyje, statybinėse medžiagose, radioaktyviosios radono dujos, patenkančios į pastatų vidų iš žemės gelmių, radionuklidai, pasklidę aplinkoje po branduolinės energetikos objektų avarijų. Taip pat žmonės yra veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės diagnozuojant ligas arba gydant tam tikrus susirgimus ir kt.
Apšvita skirstoma į gamtinę (natūraliąją) ir dirbtinę (žmogaus sukurtą).
Tačiau į šią apšvitą paprastai nėra įskaičiuojama apšvita, gaunama darbo su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais metu ir medicininių procedūrų, kai naudojami jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, metu. Taip pat yra laikoma, kad gamtinės vietinės foninės apšvitos išvengti negalima, todėl gyventojams apšvita ribojama nuo visų šaltinių, išskyrus gamtinį foną ir medicininių procedūrų metu gaunamą apšvitą.
Įvykus atominėje elektrinėje avarijai arba sprogus branduoliniam užtaisui, kai radionuklidai išsiveržia į atmosferą, galima:
1) išorinė apšvita iš praslenkančio radioaktyviojo debesies;
2) vidinė apšvita, įkvepiant radioaktyviuosius aerozolius (inhaliacinis pavojus) vartojant vandenį ir vietinius maisto produktus, užterštus radionuklidais;
3) kontaktinė apšvita, radionuklidams patekus ant atvirų kūno vietų, drabužių;
4) bendra išorinė gyventojų apšvita dėl radionuklidų, iškritusių ant žemės, pastatų ir darbo vietų paviršiaus.
Išorinės ir vidinė apšvita:
Žinoma, yra normos, kurios nurodo, jog maža dozė nepavojinga, tačiau vis dažniau pasaulio mokslininkai ima kalbėti, kad ir mažos ilgo veikimo dozės žmogaus sveikatai yra pavojingos. Lietuvoje vidutinė apšvita siekia 0,1-0,15 mSv/h, jeigu apšvita neviršija 0,2 mSv/h - dabar niekas nekreipia dėmesio, jeigu pakyla iki 0,3 mSv/h - būtina ieškoti priežasties. Mokslininkai sutinka, kad 0,5 mSv/h spinduliuotė gali sukelti vėžį.
Tačiau vėžį sukelia ne pačios radioaktyviosios dalelės. Už tai atsakingas jų skleidžiamas vadinamasis jonizuojantis spinduliavimas. Prie beta minus spindulių priklauso ir radionuklidas jodas (131). Tai reiškia, kad iš nuklido į aplinką nuolat išskiriami elektronai. Visos biologinės molekulės, netgi organizme esantis vanduo, pristabdo šitą spinduliavimą. Bet spinduliavimo metu išlaisvinama energija, turinti jonizuojantį poveikį – ji sunaikina molekulių atomines geldeles ir taip išmuša elektronus. Teigiamą krūvį turintys molekulių likučiai pasilieka. Juos ekspertai vadina radikalais.
Pavieniai radikalai didelės žalos nepadaro, bet kuo didesnis jonizuojantis spinduliavimas, tuo daugiau radikalų atsiranda. Tuomet ir patį organizmą ištinka savotiška „atominė katastrofa“ - prasideda pavojinga atominė grandininė reakcija, kuomet skirtingus krūvius turinčios dalelės reaguoja viena su kita ir vėl sudaro stabilius junginius, kurie ląstelėse neatlieka jokios funkcijos.
Tokiu būdu jonizuojantis spinduliavimas gali padaryti nefunkcionaliais svarbius fermentus ar sunaikinti ištisus ląstelių struktūrinius elementus. Jeigu žala būna didelė, ląstelė žūva. Bet jonizuojantiems spinduliams neatsparus ir genomas. Jeigu iš DNR molekulių išmušami elektronai, gali pakisti paveldima informacija, kuri per vėlesnį ląstelės dalijimąsi perduodama dukterinėms ląstelėms. Kuo stipriau pakenkiama DNR, tuo didesnė rizika susirgti vėžiu.
Organizmas pajėgus įveikti daugelį pakenkimų. Žmonės kiekvieną dieną patiria natūralų radioaktyvų spinduliavimą iš dirvožemio ir atmosferos. Bet žmogaus organizmas turi išvystytą gynybos mechanizmą, padedantį apsisaugoti nuo radioaktyvių spindulių poveikio. Jis gali pataisyti DNR padarytą žalą ir atstatyti pažeistas ląstelių struktūras.
Bet tokios katastrofos, kaip Černobylio, atveju šios natūralios apsauginės funkcijos tampa bejėgės. Stipriausią poveikį patyrė žmonės, likvidavę Černobylio AE – šimtai tūkstančių žmonių, kuriems teko atlikti tvarkymo darbus po reaktoriaus sprogimo. Manoma, kad vien tik Rusijoje 25 tūkst. iš jų jau mirė. Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, 56 žmonės mirė iš karto. Dauguma jų – dėl spindulinės ligos, kuri ūmiai pasireiškia patyrus aukštą radioaktyvaus spinduliavimo poveikį.
Pavieniai radikalai didelės žalos nepadaro, bet kuo didesnis jonizuojantis spinduliavimas, tuo daugiau radikalų atsiranda. Tuomet ir patį organizmą ištinka savotiška „atominė katastrofa“ - prasideda pavojinga atominė grandininė reakcija, kuomet skirtingus krūvius turinčios dalelės reaguoja viena su kita ir vėl sudaro stabilius junginius, kurie ląstelėse neatlieka jokios funkcijos.
Tokiu būdu jonizuojantis spinduliavimas gali padaryti nefunkcionaliais svarbius fermentus ar sunaikinti ištisus ląstelių struktūrinius elementus. Jeigu žala būna didelė, ląstelė žūva. Bet jonizuojantiems spinduliams neatsparus ir genomas. Jeigu iš DNR molekulių išmušami elektronai, gali pakisti paveldima informacija, kuri per vėlesnį ląstelės dalijimąsi perduodama dukterinėms ląstelėms. Kuo stipriau pakenkiama DNR, tuo didesnė rizika susirgti vėžiu.
Organizmas pajėgus įveikti daugelį pakenkimų. Žmonės kiekvieną dieną patiria natūralų radioaktyvų spinduliavimą iš dirvožemio ir atmosferos. Bet žmogaus organizmas turi išvystytą gynybos mechanizmą, padedantį apsisaugoti nuo radioaktyvių spindulių poveikio. Jis gali pataisyti DNR padarytą žalą ir atstatyti pažeistas ląstelių struktūras.
Bet tokios katastrofos, kaip Černobylio, atveju šios natūralios apsauginės funkcijos tampa bejėgės. Stipriausią poveikį patyrė žmonės, likvidavę Černobylio AE – šimtai tūkstančių žmonių, kuriems teko atlikti tvarkymo darbus po reaktoriaus sprogimo. Manoma, kad vien tik Rusijoje 25 tūkst. iš jų jau mirė. Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, 56 žmonės mirė iš karto. Dauguma jų – dėl spindulinės ligos, kuri ūmiai pasireiškia patyrus aukštą radioaktyvaus spinduliavimo poveikį.
Spinduline liga gali atsirasti dėl trumpalaikio 0,25 sivertų (Sv, tarptautinės vienetų sistemos jonizuojančiojo spinduliavimo ekvivalentinės dozės vienetas) poveikio. Tai yra 250 milisivertų. Palyginimui, Radiacinės saugos federalinio biuro duomenimis, vidutinis aplinkos užterštumas radioaktyviais spinduliais šiuo metu siekia apie 2,1 milisiverto per metus. Trumpalaikis 4 sivertų poveikis laikomas mirtinu.
Spindulinės ligos simptomai: jaučiamas bendras silpnumas, skauda galvą, sumažėja matomumas ir klausos organų veikla (pradedama blogai girdėti), dingsta apetitas, kankina nemiga; pykina, pakyla temperatūra, iškrenta plaukai ir t. t. Išsigydžius gali būti nemalonios komplikacijos: imuniteto praradimas, gali išsivystyti mažakraujystė, padidėti kraujospūdis, sumažėja lytinė potencija, galimas iki trečios kartos palikuonių išsigimimas.
Ypač jautrūs spinduliavimui vaikai. Ir mažos dozės stabdo kaulų vystymąsi, sukelia įvairius stuburo iškrypimus. Gydyti vaikus švitinimu taip pat pavojinga. Antai smegenų švitinimas gali labai pabloginti atmintį, net iki jos visiško praradimo, o maži vaikai dėl to gali tapti silpnapročiai. Labai jautrios vaisiaus smegenys, ypač nuo aštuntos iki penkioliktos nėštumo savaitės. Jeigu tuo metu būsimoji motina gavo apšvitos dozę, tai keletą kartų padidėja tikimybė pagimdyti protiškai atsilikusį vaiką, nes susiardo vaisiaus galvos smegenų žievė.
Nuorodos:
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą