SAULĖS IR MĖNULIO UŽTEMIMAI

                                                                                    

Saulės apšviesti Mėnulis ir Žemė meta šešėlius. Jie būna labai ilgi, ištįsę didesniu atstumu negu nuotolis tarp Žemės ir Mėnulio. Mėnulio užtemimu vadinamas įvykis, kai visas Mėnulis ar bent dalis jo patenka į Žemės šešėlį, kurio skersmuo ties Mėnulio orbita yra apie 9100 km, t. y. maždaug 2,6 karto didesnis už Mėnulio skersmenį. Tai gali atsitikti tik esant pilnačiai. Jei į Žemės šešėlį pasineria visas Mėnulis, matome visišką Mėnulio užtemimą, jei dalis jo — dalinį. Visiškas Mėnulio užtemimas trunka iki l h 40 min, dalinis — dviem valandomis ilgiau.
Užtemimo metu Mėnulis atrodo rausvas, nes Žemės atmosfera geriau praleidžia joje lūžusius raudonuosius spindulius ir labiau išbarsto violetinius bei mėlynus.

   

Saulės užtemimas - reiškinys, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, taip uždengdamas Saulės diską. Tai vyksta todėl, kad Mėnulis daug kartų mažesnis už Saulę, bet skrieja tiek pat kartų arčiau Žemės. Saulės užtemimas gali tęstis iki dviejų valandų ir ilgiau.

Užtemimų rūšys:

• Dalinis užtemimas - kai Mėnulis uždengia mažiau nei 50 % Saulės disko;
• Žiedinis užtemimas - Kai Mėnulis patenka į Saulės disko vidurį ir stebimas žiedas - Saulės vainikas; 

         

• Visiškas užtemimas - kai Mėnulis uždengia nuo 80 % iki 100 % Saulės disko.

Visiškas Saulės užtemimas toje pačioje Žemės vietoje pasikartoja maždaug kas 300 metų, dalinis — kas 2—3 metai. Lietuvoje paskutinis visiškas Saulės užtemimas buvo matomas 1954 m. birželio 30 d.
Per metus Žemėje gali būti nuo dviejų iki penkių Saulės užtemimų (tarp jų ir dalinių) bei iki dviejų Mėnulio užtemimų.

                                                                      Įdomu!

• Velykų švenčių data siejasi su Mėnulio fazėmis. 325 m. bažnyčios Nikėjos susirinkime buvo nuspręsta Velykas švęsti pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio stojus pilnačiai: anksčiausiai — kovo 21 d., vėliausiai — balandžio 25 d. Babiloniečiams dar 2000 m. pr. Kr. buvo žinomas užtemimų pasikartojimo ciklas, vadinamas saro periodu (egipt. soros — pasikartojimas). Jis lygus 6585 3 paros, arba 18 metų ir 11,3 paros. Po šio laikotarpio Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi ta pačia tvarka. Per vieną saro periodą būna 43 Saulės ir 28 Mėnulio užtemimai.
• Pagal saro periodą buvo galima apytiksliai numatyti užtemimo dieną. Dabar užtemimų laikas apskaičiuojamas net sekundės tikslumu.
• Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje bus matomas 2075 m. liepos 13 d.

katastrofos, užtemimai nu viskas viename,brolužiai

prieš daugel metų (2009m. spalio 25d.), Lietuvą ''aplankė'' meteoras ir bekrisdamas atsitrenkė vienam nekaltam bernužėliui į galvą, padariniai neįtikėtini : buvęs nevėkšla pavirto į patį talentingiausią vaikiną, kuris įvaldė visus esamus ir būsimus šokių stilių judesius. Viską išvysite šiame video

all i need. 

METEORITAI

Meteoritas – dangaus kūnas, nukritęs ant Žemės paviršiaus. Per visą Žemės istoriją meteoritai nuolatos krito ant žemės paviršiaus. Kai kurie šių kritimų buvo katastrofiški. Žuvo beveik visi gyvi organizmai. Kai kurie meteoritų kritimai nepadaro jokios žalos, nes didžioji jų masės dalis sudega atmosferoje. Tik dideli meteoritai palieka susidūrimo žymes – kraterius. Didžiausias kada nors rastas meteoritas svėrė 60 tonų. Šis meteoritas yra Namibijoje, Grootfonteino miesto pakraštyje, pavadintas Hoba fermos, kurioje buvo rastas, vardu (Hobos meteoritas).



Meteoritų tipai

Pagal mineralinę sudėtį meteoritai skirstomi į:

• akmeninius (labiausiai paplitę); 
• chondritus (Chondritais vadinami dėl juose esančių chondrulių, sferiškų silikatinių darinių. Chondrulių skersmuo nedidelis – vos iki 1 mm, bet kartais pasitaiko ir didesnių. Chondrulės dažniausia būna tokios pačios cheminės sudėties kaip ir rišančioji medžiaga, skiriasi tik kristalinė jų struktūra. Manoma, kad chondritai susidarė planetiniame ūke, netoli Saulės, vukstant kondensaciniams ir akreciniams procesams); 
• achondritus (Achondritinių meteoritų yra žymiai mažiau. Tai greičiausia kitų planetų asteroidų skeveldros); 
• geležies-akmeninius; 
• palasitus; 
• mezosideritus; 
• geležinius ( Geležiniai meteoritai sudaryti iš geležies-nikelio lydinio. Geležiniai-akmeniniai meteoritai yra tarpinė klasė tarp akmeninių ir geležinių meteoritų). 

Lietuvos teritorijoje nukritę meteoritai

• Juodžių meteoritas nukrito 1877 m. Panevėžio apylinkėse. Šio meteorito pagrindinė dalies vieta nežinoma (atrodo, kad Lietuvoje jo pavyzdžių nėra). 50 g gabalėlis saugomas Rusijos Vernadskio Geochemijos institute, 4,6 g gabalėlis – Rusijos Mokslų Akademijoje. Keli nedideli gabaliukai – Paryžiaus, Londono, Vienos ir Čikagos muziejuose. Manoma, kad kiltinis šio meteorito kūnas – Hermio asteroidas. Šis meteoritas priskiriamas achondritams. 
• Akmenės meteoritas nukrito 1908 m. gegužės 25 d. Akmenės apylinkėse. Svoris apie 1 kg, likimas nežinomas. Jo gabalai galėjo patekti į Jelgavą, Rygą ir kitur. 
• Naujojo Projekto meteoritas (Novy-Projekt) nukrito 1908 m. Žemaitijoje. Buvo rastas 1 kg svorio gabalas. Šio meteorito buvimo vieta nežinoma. Tai įprastas chondritas. 
• Žemaitkiemio meteoritas. Nukrito 1933 metais. Kritimą stebėjo daug žmonių. Buvo surasti 22 šio meteorito gabalai. Bendras meteorito svoris – 44,1 kg. Didžioji dalis saugoma Vilniaus universitete, 1,1 kg Rusijos mokslų akademijoje, 2,1 kg Čekijos muziejuje, 0,6 kg Londono muziejuje. Meteoritas priskirtas chondritų klasei.
• Andrioniškio meteoritas (arba Padvarninkų)

[taisyti]
Šalia Lietuvos teritorijos nukritęs meteoritas

• Zabrodės (Zabrodje, Vilno, Vilna, Zabrode) meteoritas 

Nukrito 1893 m. dabartinėje Baltarusijoje, Dzeržinskio rajone, Minsko srityje. Buvo saugomas Vilniuje, tačiau po įvairių karinių konfliktų ir revoliucijų dingo. Keli gabalėliai buvo perduoti Odesos universitetui (apie 300 g), Vienos muziejui (apie 5 g) ir Britų nacionaliniam muziejui (5 g). Prieš šešiasdešimtuosius XX a. metus surasta pagrindinė meteorito dalis Vilniaus universitete, kur dabar ir saugomas (apie 3,8 kg). Dalis šio meteorito vėliau parduota Rusijos mokslų akademijai (81 g), Lietuvos geologijos ir mineralogijos institutui (apie 32,2 g), Kanados Geologijos tarnybai (30,7 g), Vienos muziejui (5 g), Londono muziejui (3 g). Pagal sudėtį šis meoritas priskirtas chondritams.

Meteoritų nuotraukos:

Manoma, kad prieš 65 milijonus mettų į Žemę nukrito 10 km skersmens meteoritas. Dėl jo žuvo dinozaurai.

Sichotė Alinio meteoritas krito kaip geležinių meteoritų lietus 1947 vasario 2 d. Rusijoje ir susidarė apie 100 kraterių, kurių didžiausias skersmuo 28 m..

Arizonos krateris JAV - pats didžiausias meteorito, kritusio į Žemę prieš 49 tūkstančius metų, pedsakas. Kraterio skersmuo 1186 metro, gylis apie 250 metrų.

Asteroido susidūrimas su Žeme

Vidutinio dydžio, nuo 500 metrų iki 1 km., asteroidui nukritus į vandenyną, be visa niokojančio cunamio, Žemė gali keleriems metams netekti ozono sluoksnio, o visa planetos gyvybė tapti neapsaugota nuo ultravioletinės radiacijos, nustatė JAV Planetologijos instituto mokslininkai.

Kompiuterinį modelį sudarė Planetologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Elisabetta Pierazzo kartu su kitais kolegomis iš Vokietijos ir JAV. Gautu modelio rezultatus mokslininkai publikavo žurnale „Earth and Planetary Science Letters”.

Sudarinėdami modelį mokslininkai tyrinėjo situaciją, kas būtų, jei stambus asteroidas nukristų į vandenyną. Jeigu iškiltų grėsmė Žemei susidurti su asteroidu, labiausiai tikėtina, kad šis nekviestas kosmoso klajūnas nukris į vandenyną, o ne ant sausumos, nes vanduo sudaro daugiau kaip 70 proc. Žemės paviršiaus. Anksčiau tokių susidūrimų su kosminiais kūnais galimų pasekmių tyrimai didžiausią dėmesį skyrė jų sukelto cunamio masto apskaičiavimui – šių modelių pagalba yra sukurti ir animaciniai video siužetai.

Šiuo atveju mokslininkus labiau domino ne cunamis, bet koks vandens kiekis bus išmestas į atmosferą ir kaip druskingo vandens garai paveiks ozono sluoksnį. Sumodeliuoti du atvejai, kuomet į 4 km gylio vandenyną šiauriniame pusrutulyje beveik 18 km/s greičiu, 45 laipsnių kampu krenta 1 km ir 500 metrų skersmens asteroidai.

„Rezultatai rodo, kad kilometro dydžio asteroido nukritimas į vandenyną vidutinėse platumose lemtų 42 milijardų tonų vandens išmetimą į atmosferą, o sukelto fontano purslai pasiektų 100 km aukštį. Tokia nelaimė sukels reikšmingus pokyčius viršutinių atmosferos sluoksnių cheminėje struktūroje, būtent, daugiametį ozono koncentracijos mažėjimą“, - teigia instituto pranešime cituojama E. Pierazzo.

Kompiuterinis modelis leido apskaičiuoti, kaip, kosminiam kūnui krentant į vandenyną, dideliame aukštyje išskirti vandens garai, o taip pat chloro ir bromo junginiai gali paspartinti ozono sunykimą – pirmiausia ozono sluoksnis pranyktų susidūrimo zonoje, o vėliau atsivėrusi dėmė plistų link šiaurės ašigalio. „Reikšmingo ozono kiekio išnykimas viršutinėje atmosferoje ilgam laiko tarpui gali sukelti rimtas pasekmes florai ir faunai Žemės paviršiuje dėl ultravioletinių spindulių intensyvumo padidėjimo“, - teigė mokslininkė.

Net jei šią katastrofą stebuklingu būdu kai kuriems žmonėms ir pavyktų išgyventi, dauguma gyvūnijos ir augalijos rūšių neišvengiamai žūtų. Tai ypač liestų augalus ir fitoplanktoną, kuris užima labai svarbią vietą jūrinės ekosistemos mitybos grandinėje.

Remiantis skaičiavimais, 500 metrų asteroidui atsitrenkus į Žemę, ultravioletinės saulės spinduliuotės indeksas (UVI) padidės 20 vienetų, o, nukritus kilometro dydžio kosminiam kūnui, UVI padidės iki 56, o vėliau du metus išliktų didesnis nei 20 vienetų. 10 vienetų UVI yra laikoma pavojingu lygmeniu.

Apofis (asteroidas)

Apofis (99942 Apophis) - asteroidas, priskiriamas pavojingų asteroidų klasei, nes jo orbita yra artima Žemės orbitai.
Asteroido skersmuo yra ~270 m, jo skriejimo greitis - 12 km/s. Jis yra žymimas 2000SG344 numeriu. Apofis yra laikomas pavojingiausiu asteroidu Žemei. Jo orbitos astronominiai skaičiavimai rodo, kad 2036 m. gali prie Žemės priartėti labai mažu atstumu.  

Susidūrimo galimybes, kaip teigia NASA yra 1 iš 450 tai yra didelė.

Apofis yra vienas iš asteroidų, kuriuose, pasak NASA specialistų, gali išsilaipinti astronautai.

Vietos kur gali atsitrenkti asteroidas 2036 metais

Kometa

Kometa – mažas kosminis kūnas (kometoidas), skriejantis aplink Saulę ir bent kartais parodantis komą (kometos skraistę) arba uodegą dėl Saulės poveikio kometos branduoliui, kuris yra mažas kūnas sudarytas iš uolienos, dulkių ir ledo.
Kometų orbita nuolat keičiasi: jų kilmė yra už Saulės sistemos ribų ir jos turi polinkį būti paveiktos pagrindinių planetų, kai prie jų priartėja. Vienos yra nukreipiamos į Saulę ir suyra, o kitos nubloškiamos už Saulės sistemos ribų visam laikui.
Mūsų – Saulės sistemoje – kometos turi ištįsusias elipsines orbitas, kurių afeliai yra už Plutono. Ten yra vadinamoji Koiperio–Edžvorto juosta, o jos kometoidai dar vadinami koiperoidais


*afelis (toliausias orbitos taškas).

Periodinės kometos orbitos. Kometos nutolsta daug toliau už Plutoną

Kometos sandara

Kometą sudaro trys pagrindinės jos dalys: branduolys, galva (susidaro kometos priekyje) ir uodega. Galva ir uodega susidaro tik kometai priartėjus prie Saulės.

Kometos branduolys

Branduolį sudaro sušales vanduo, silikatai, dulkės, į ledą sustingusios dujos (anglies dioksidas, metanas ir kt.). Branduolys yra labai mažas, paprastai būna apie 10 km skersmens.

Kometos branduolys pirmą kartą buvo pamatytas 1986 m., automatiniam zondui "Džotas" perdavus Halio kometos nuotraukas. Joje matyti tamsus 8 km ir 15 km dydžio uolienos gabalas, iš kurio pasisukusios į Saulę pusės trykšta dujų fontanai.

Kometos galva ir uodega

Galva ir uodega susidaro tik kometai priartėjus prie Saulės, kai jos spinduliavimas garina branduolio ledą. Kometai tolstant nuo Saulės, šios dalys pamažu išnyksta. Uodegos ilgis gali būti net didesnis už Jupiterį. Uodegos yra dviejų rūšių - dujų (mėlynoji) ir dulkių (baltoji). Dažniausiai dujų uodegos yra tiesios, o dulkių - išlinkusios. Visos uodegos nutįsta į priešingą Saulei pusę.

Dulkės ir dujos

Kometos uodega ne šviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Kometos dulkelėse gausu anglies ir silicio, o dujose yra daugiausia vandens garų. Išsklaidyti Saulės, jie sudaro dešimties milijonų kilometrų skersmens vandenilio debesis.


Žodis „kometa“ yra kilęs iš graikų kalbos, kur kometes reiškia „ilgaplaukis“ (aster kometes – ilgaplaukė žvaigždė) – tai yra užuomina į kometos uodegą.

Asteroidas

Asteroidas (gr. aster - žvaigždė + eidos - pavidalas) – mažytė planeta, planetoidas, mažas (iki 1000 km skersmens) Saulės sistemos kūnas, skriejantis elipsine orbita (orbitos plokštumos posvyris ~10 laipsnių).
 Saulės sistemoje atrasta tūkstančiai asteroidų (2005 m. lapkričio mėnesį buvo užregistruota virš 305 000 asteroidų). 12 712 turi pavadinimus, kiti numeruojami.

Ne visi asteroidai skrieja ties asteroidų žiedu. Kai kurie iškrypsta toli nuo jo, kaip, pavyzdžiui, Erotas, Ikaras, Hidalgas, Amūras, Apolonas.

Asteroidų sukimosi apie savo ašį būdingi periodai 4–20 h. Jie būna sferoido, pailgos ar netaisyklingos formos. Jų paviršius kietas, nusėtas smūginiais krateriais. Asteroidai neturi atmosferos. Suminė žinomų asteroidų masė sudaro ~5 % Mėnulio masės. Didesni asteroidai: Paladė, Vesta, Higiėja, Davida. Atrasta apie 30 asteroidų, kurių skersmuo >200 km, ir ~250 asteroidų, kurių skersmuo >100 km. Suminė pastarųjų masė sudaro ~90 % visų atrastų asteroidų masės.

Žemei pavojingi asteroidai

Kai kurių asteroidų orbitos yra labai ištęstos, elipsės formos ir jų orbitos yra artimos Žemės orbitai. Tokie asteroidai yra priskirti pavojingųjų asteroidų klasei:
Apophis (asteroidas)

Lietuviški asteroidų pavadinimai

Lietuviškus pavadinimus turi 10 asteroidų:

• 2420 Čiurlionis
• 2577 Lietuva
• 3072 Vilnius
• 68730 Straižys (2002 EA13)
• 73059 Kaunas (2002 FO5)
• 95593 Ažusienis (2002 FU10)
• 124192 Molėtai (2001 OM65)
• 141496 Bartkevičius (2002 ED13)
• 175548 Sūdžius (2006 SG285)
• 95851 Stromvil (2003 FD123) (Striomgreno ir Vilniaus astrofotometrinės sistemos vardu)

Pirmi trys atrasti Krymo observatorijoje, paskutinieji šeši – Molėtų observatorijoje.

Terminas - Mažieji Saulės sistemos kūnai

Mažieji Saulės Sistemos kūnai (angl. Small Solar System body arba SSSB) - 2006 m. terminą paskelbė Tarptautinė astronomų sąjunga apibūdinti Saulės sistemos kūnus, kurie mažesni negu planetos ir nykštukinės planetos. 
Visi kiti objektai, skriejantys aplink Saulę, turi būti vadinam Mažaisiais Saulės sistemos kūnais … Tai yra daugumą Saulės sistemos asteroidų, objektų esančių už Neptūno, kometų, ir k.t.

Mažiesiems Saulės Sistemos kūnams priklauso:

• Visos žinomos smulios planetos išskyrus nykštukines planetas, tai yra:

1. Klasikiniai asteroidai (išskyrus didžiausią - Cererą)
2. Objektai esantys už Neptūno (išskyrus nykštukines planetas)

• Visos kometos

Asteroidas

Kometa

 Informacija

Šviesa, jos techniniai apibrėžimai, matavimo vienetai, dydžiai

Mus supantis pasaulis yra kupinas šviesos. Nuo jos neatsiejamas mūsų gyvenimas, buitis. Šviesa, jos intensyvumas, daro įtaką žmogui tiek fiziškai, tiek emociškai. Ji geba mums sukelti nuovargį, nerimą arba sutekti jėgų, energijos, gerų emocijų.

Keičiantis amžiams, technologijoms vystantis, žmonija sugebėjo pažaboti šviesą, ją sukurti, keisti, tobulinti. Saulės teikiamos šviesos jau seniai nebepakanka. Jau seniai praėjo tie 1880-ieji, kuomet išradėjas Tomas Edisonas (angl. Tom Edison) užpatentavo pirmąją elektros paskirstymo sistemą, taip suteikdamas galimybę kaitrinei lemputei atsirasti kiekvieno to meto amerikiečio namuose.

Nuo to laiko šviesos šaltiniai vis tobulinami, išrandami naujesni, taupesni, ekonomiškesni. Kartu su jais vystėsi tokios mokslo šakos, tiriančios šviesą, kaip šviesotechnika, elektrotechnika. Jų dėka, susisteminti šviesos bei apšvietimo techniniai parametrai, apibrėžti jų dydžiai bei matavimo vienetai.


Trumpa šviesos savybių apžvalga:

Šviesa - tai elektromagnetinis spiduliavimas, veikiantis akies tinklainę ir sukuriantis joje matomą vaizdą. Mus supančių spalvų matymas priklauso nuo elektromagnetinių bangų ilgio:

Raudona - λ = 0,76 ÷ 0,62 µm;
Oranžinė - λ = 0,62 ÷ 0,59 µm;
Geltona - λ = 0,59 ÷ 0,56 µm;
Žalia - λ = 0,56 ÷ 0,50 µm;
Žydra - λ = 0,50 ÷ 0,48 µm;
Mėlyna - λ = 0,48 ÷ 0,45 µm;
Violetinė - λ = 0,45 ÷ 0,38 µm.

Žmogaus akis skirtingai reaguoja į spalvas, štai į gelsvai-žalsvą spalvą ji reaguoja jautriausiai. Maksimalus akies jautrumas yra esant 0,555 µm ilgio bangai. Bangų spektras, esantis už raudonos ir violetinės spalvų spektro ribų, žmogaus akimi jau nebematomas.

Apšvietimas gali būti natūralusis, dirbtinis, mišrus. Natūraliojo apšvietimo spektras žmogui artimesnis, tačiau jis yra nepastovus tiek paros, tiek metų bėgyje, todėl visais atvejais papildomai įrengiamos dirbtinio apšvietimo sistemos. Šių sistemų projektavimui naudojamos tokios kompiuterinės programos, kaip ReLux, Optiwin, Lumagic, Jakobsson, Calcolux ir kitos.

Apšvietimas nusakomas kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais. Kiekybiniai rodikliai: šviesos srautas, šviesos stipris, apšvieta, skaistis, šviesis, šviesinis veiksmingumas ir atspindžio koeficientas. Pagrindiniai kokybiniai rodikliai: pulsacijos koeficientas, akinimo indeksas, fonas, kontrastas su fonu, spalvos atkūrimo indeksas, spalvinė temperatūra ir t.t.

Pagrindinis fotometrijos dydis, apibūdinantis šviesą - šviesos srautas - Φ. Tai spindulių srauto dalis, sukelianti žmogaus regos organams šviesos pojūtį. Šviesos srauto matavimo vienetas - liumenas (lm). Liumeno dydžio suvokimui pateiksime pavyzdį: 1cm2 žemės paviršiui, esant debesuotam orui, tenka apie 1lm šviesos srauto, o esant giedram orui - apie 10lm. Štai įprasta katrinė lemputė, 60W galingumo, esant 230V įtampai, į 1 cm2 žemės paviršiaus išskiria apie 800lmšviesos srauto, kai tuo tarpu kišeninis žibintuvėlis - 6lm.

Šviesos srautas erdvėje pasiskirstęs netolygiai. Jo spinduliavimo bet kuria kryptimi intensyvumą charakterizuoja šviesos stipris. Tai šviesos srauto ir erdvinio kampo, į kurį šaltinis spinduliuoja šviesą, santykis.

Apšvieta E yra šviesos srauto tankis apšviestame paviršiuje.
Skaistis L, cd/ m2 apibūdina bet kurio paviršiaus ploto vieneto S, m2 spinduliuojamos šviesos stiprį I, cd.
Šviesis M, lm/m2 , apibūdina bet kurio paviršiaus ploto vieneto S, m2, atspindimą (praleidžiamą) šviesos srautą Φ, lm
Šviesinis veiksmingumas K, lm/W, apibūdina šviesos šaltinio efektyvumą.
Atspindžio koeficientas ρ apibūdina paviršiaus savybę atspindėti į jį krintantį šviesos srautą Φ.
Objekto ir fono kontrastas KL - tai stebimojo objekto ir fono skaičių santykis.
Dujinio išlydžio lempos pasižymi tam tikro dažnio pulsacija esant kintamai elektros srovei. Pulsacijos dažnis apibūdinamas pulsacijos koeficientu KP, %. Šio koeficiento preocentinė reikšmė nurodo lempos ryškumą:
Spalvinė temperatūra - tai juodojo kūno, spinduoliuosjančio tokio pat spektro, kaip tiriamas šviesos šaltinis, spindulius, temperatūra. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo didesnę spektro dalį sudaro trumpabangis, artimas violetiniam, spinduliavimui.

Praktiniam naudojimui skiriamos keturios spalvinių temperatūrų kategorijos:

• 2500-2800 K - šilta, gelsva. Šios spalvos šviesą skleidžia kaitrinės lempos ir liuminescencinės lempos 827, 927. 
• 2800-3500 K - šilta, neutrali. Šios spalvos šviesą skleidžia kaitinamosios halogeninės lempos ir liuminescencinės lempos 830, 930. 
• 3500-5000 K - neutrali, šalta. Šios spalvos šviesą skleidžia liuminescencinės lempos 840, 940. 
• 5000 K ir daugiau - dienos šviesos, šaltos dienos (melsvos) šviesos. Šios spalvos šviesą skleidžia liuminescencinės lempos 850, 865, 950, 965.

Spalvos atkūrimo indeksas R_a, %.

Natūrali šviesa, kaitrinės ir halogeninės kaitinamosios lempos stebimų objektų spalvos neiškraipo, nes šių šaltinių spinduliuojamas spektras tolygus. Didžiajai daliai dujinio išlydžio lempų būdingas netolygus, iškraipytas spektras, pakeičiantis stebimo objekto spalvos suvokimą. Dažniausiai naudojamos trys spalvų atkūrimo indekso Ra kategorijos: 

• R_a nuo 90÷100 - labai geras spalvų atkūrimas,
• R_a nuo 80÷90 - pakankamas spalvų atkūrimas,
• R_a nuo 80 ir mažiau - patenkinamas ir blogas spalvų atkūrimas.

Projektuojant apšvietimą, būtina žinoti šias pagrindines šviesos savybes. Remiantis visais reikalavimais ir gebant teisingai apskaičiuoti šviesos intensyvumą tam tikroje erdvėje, galima sukurti puikų apšvietimą, atitinkantį kiekvieno poreikius.

Šviesos tarša arba fototarša

Šviesos tarša arba fototarša - pernelyg didelis ar įkyrus dirbtinio apšvietimo naudojimas

Šviesos tarša – didžia dalimi susidaro dėl netinkamų apšvietimo konstrukcijų, kurios dirbtinę šviesą skleidžia visomis kryptimis, t.y. ne tik palei žemę, bet ir į dangų, kur jos nereikia.

Šviesos tarša įtakoja faunos gyvenimo ritmą – migraciją, reprodukciją, maitinimo ciklus ir pan. Vabzdžiai, skrisdami į šviesą, su savimi traukia šikšnosparnius, paukščius ir t.t., kurie atsitrenkę į namų langus, šviestus dažnai žūsta. Naktiniai gyvūnai tokie kaip dykumų graužikai, šikšnosparniai, oposumai, parsukai ir pan. dėl pernelyg ryškaus apšvietimo nakties metu tampa lengvu plėšrūnų grobiu.

Kalbant apie paukščius, tyrimai nustatė, kad ilgas buvimas dirbtinėje šviesoje sąlygoja, kad paukščiai anksčiau pradeda veisimosi sezoną, ilgėja maitinimo laikotarpis, o tai turi neigiamos įtakos migracijos srautams – daug paukščių žūsta.

Jūrų vėžliai gyvena tik tamsiose paplūdimiuose, kurių yra vis mažiau. Vėžliai neberanda vietų lizdų sukimui, atsiduria ties išnikimo riba. Panašios problemos būdingos varlėms ir rupūžėms.

Šviesos tarša turi neigiamos įtakos žmonių sveikatai. Dirbtinis apšvietimas sukelia įtampos, nemigos, nuovargio priepuolius, lėtinių lygų paūmėjimą. Naujausi tyrimai parodė, kad ilgas buvimas dirbtinėje šviesoje sąlygoja didėjančia vėžio susirgimo riziką. Nustatyta, kad moterys, gyvenančios labiau apšviestose vietose (kur gatvėse naktį galima būtų skaityti) net 73% dažniau suserga krūtų vėžiu. Išsivysčiusiose pramoninėse valstybėse, dėl didelės šviesos taršos moterys suserga krūtų vėžiu 3-5 kartus dažniau nei kitose pasaulio valstybėse. Alkos moterys šia vėžio forma serga 20-50% rečiau. Panašios tendencijos pastebimos ir kalbant apie prostatos vėžį.

96% ES gyventojų ir arti 50% pasaulio gyventojų gyvena vietose, kur naktį yra tiek šviesu, kiek šviesu būna esant mėnulio priešpilniui arba dar šviesiau. Kiekvienais metais dėl netinkamo ar perteklinio dirbtinės šviesos naudojimo į atmosferą išmetami šimtai milijonų tonų CO2. JAV kasmet dėl nereikalingo dirbtinio apšvietimo prarandama virš 1,7 mlrd. dolerių ir į atmosferą išmetama 38 mln. tonų CO2.

Apšvietimui sunaudojama ¼ pasaulio elektros energijos.

Informacija